Šiaip jau patinka vaikams vakaro malda mūsų šeimoje, bet šiųmetės gegužinės - tai kažkoks atradimas - su malonumu susiburia aplink stalą ir laukia, kada tėtis pradės. O jis joms vadovauja su žemaitiškom intonacijom ir karingumu. Tai vaikus labai linksmai uždega. Jiems taip patinga monotoniškas ir karingas „melski už mus“, o jau kai prasideda giesmė „Sveika Marija, Motina Dievo“ - nežinau, ką galvoja kaimynai arba praeiviai pro mūsų namą, bet žemaitiškas žemas baubojimas su daugybe pabangavimų, ištrykštantis iš visos širdies, užtvindo mūsų namus linksmumu ir šviesa. kazimieras visada įsitaiso prie tėčio ir mėgina sekdamas tekstą, išdainuoti kai kuriuos žodžius, Deividas su pabūbavimais išdainuoja visada vienoda žema intonacija „taip“, o mergaitės labiau aplimpa mane ir taip pat kažką gieda žemom gaidom, na, o aš viena savo lyriniu balseliu ir aukštaitiška melodija būnu tik laibas priedas, tarsi kokia smilgelė sodrioj puokštėj. Kaip niekad labai smagūs visi paskui išsiskirstome ruoštis miegui.

Nežinau, kaip kitoms mamoms, bet man šiais metais Kazimiero dovana Motinos dieną buvo tikrai nepaprasta. Žinoma, visada brangūs yra ir piešiniai, ir kūrybiniai darbeliai iš popieriaus ir pan. Bet kai vyrukas įteikia rimtą, medinį, savo rankomis sukonstruotą, sukaltą tikrą vazonėlį su gėle - iš nuostabos iškrinta akys ir, bučiuodama savo sūnų, suprantu, kad jis jau labai užaugo, o aš irgi pagaliau esu jau didelių vaikų brandi mama.

Žiūriu į dovaną ir joje matau savo sūnaus kūrybiškumą, kruopštumą ir kantrybę, skonį, ugnelę kurti, džiaugsmą ir meilę - visa tai tokį gyvą ir brangų daro ir sūnų ir jo darbelį.

Dėkui.

Labai mėgstu šią dieną. Ir taip norėčiau, kad šį sekmadienį į bažnyčią susirinktų daug šeimų su spalvingai jas apkibusiais vaikais. Jie džiaugsmingai švęstų mišias, o po jų su skanėstų krepšeliais aptūptų bažnyčios šventorių ir dalindamiesi bei vaišindamiesi aplink skleistų Gyvybę. Dar vaikai galėtų pripiešti daug gražių piešinių su užrašu: Kaip gerai, kad aš gimiau ir tu gimei. Tuos laiškus jie prikabintų prie spalvotų balionų ir paleistų, kad Gyvybės džiaugsmas plačiai pasklistų.

Labai universali knygelė, padedanti su vaikais išgyventi Gailestingumo savaitę, ji vadinasi „Vilnius - Gailestingumo miestas. Mažiausiajai dvimetei Onytei patiko atverti ir užverti ant knygos viršelio įtaisytą langelį: atveri - o ten Gailestingojo Jėzaus paveikslas, užveri - Gailestingumo šventovė tarp Vilniaus bonių. Deividas pervertė  knygą ir tepasakė, bet labai rimtai: Taip. Vakare Izabelė lovytėje įsitaiso su pieštukų dėže ir spalvoja nespalvotus piešinėlius, kol ateina Kazimieras, atlikęs visas vakarines procedūras ir po atvartą visiems paskaito. O tada dar lieka laiko aptarimui ir pasvarstymams.

Kažkaip šiais metais atsitiko, tarsi Marija Magdalietė, patyrusi Jėzaus prisikėlimą, užlieta nepaprastos susitikimo su prisikėlusiu Viešpačiu patirties, iškeltom rankom išbėgo iš kapo ir svaigulio apimta pasuko kažkur ne į tą pusę. Pasiklydo?

Taip jaučiuosi. Po įspūdingos, širdį sprogdinančios nakties liturgijos, po gilių maldos patirčių gražųjį Prisikėlimo Velyknaktį, ryte atsikėliau pavargusi ir pasiklydusi: Kur gi padėjote mano Prisikėlusį Viešpatį?

Kambaryje, durims esant užrakintoms, neturėjau jėgų pasidalint Prisikėlimo naujiena, bet ar būtų kas patikėjęs?

Dar prieš Didįjį Penktadienį maldos grupelėje daviau vaikams glėbį pagaliukų ir knygelę su pagrindiniais Didžiosios savaitės įvykių paveikslėliais bei simboliais. Jie turėjo pagaminti kryželius, žyminčius Jėzaus įvykių stotis ir parinkti iš savo aplinkos simbolius, nusakančius įvykį. Vaikai nepaparastai kūrybingai, išdiskutuodami, išsakydami savo nuomones ir požiūrius, kūrė stotis ir paskui, po tėvų maldos, mums pristatė.

Toks įspūdis, sugrįžus mintimis iš atgal, iš mūsų šeimoje išgyvenamų tokių Ketvirtadienių - jie visi buvo įpatingi ir visi vedantys į paieškas tradicijos, kurion galėtume įsilieti, kaip šeimos bendruomenė ir patirti kertinius šios Didžiosios dienos akcentus šeimoje. Nes stalo intymumas ir įsipareigojimas artimo meilei per kojų arba rankų plovimą kartais giliau išgyvenamas mažoje kasdienėje bendruomenėje nei didelėje bažnyčios bendruomenėje.

Ne kiekvieną sykį per Gavėnią pasiseka patekti į kokias nors rekolekcijas. O šį sykį taip pasisekė – visi, nuo mažiausio iki didžiausio, ruošėmės išgyventi Velykų paslaptį. Buvome tokiose rekolekcijose, kur jautriai buvo apgalvota, kaip kiekvienam žengtelti keliu link Velykų.
Tai atsitiko Guronyse, Kaišiadorių vyskupijoje, kur kard.V.Sladkevičiaus tėviškės dešimtyje ha su rekolekcijų namais priima Eucharistinio Jėzaus seserys (sje.lt).
 

Šeštadienį to savaitgalio, kur prieš Verbas, įvyko pirmasis medinukų būrelio susitikimas. Susirinko keturi vaikai, bet vertiname ne kiekybę, o kokybę - vaikų atradimo džiaugsmą prisiliesti prie medžio, laikyti instrumentus, juos taisyklingai paleisti į darbą ir pagaminti. Ir ne tik tai - dar bendrystė, pagalba vienas kitam, bendradarbiavimas bei bendras džiaugsmas - mes sukūrėme, naudodami rimtas priemones, rimtus dalykus.

Kiekvienais metais vis ką nors sugalvojam su vaikais, kaip laukti šv.Velykų ir neišklysti iš Gavėnios kelio. Tai piešiam kelią su akmenėliais ir spalvojam juos, aptardami kiekvieną dieną, tai Prisikėlimo dėlionę po vieną detalę sudėliojam, tai dar kaži ką.

Šiais metais mūsų Gavėnios kalendorius toks.