IR darbastalis spausdinti




 

kaip mes filmavomės

Atrodo, kad LRT Šventadienio minčių redaktorė atrado mūsų puslapį ir įkalbėjo Ričardą filmuotis. Aš labai spyriojausi. Jaučiu, jog dar vis nemoku padaryti geros ribos tarp to, ką galima viešai sakyti ir kas turi likti privatu, o kai ta riba neišjausta, tai po tokių pasifilmavimų pasijuntu tarsi apsinuoginusi - labai nemalonus jausmas. Ričardas tai, aišku, galvojo apie savo reklamą, iškart sutiko ir šiaip jis žmogus iškalbus - jam neduok valgyti, bet leisk pakalbėti, jis vis tik gerai praėjęs pranciškonišką evangelizacijos mokyklą ir evangelizuoti jam tikrai neblogai sekasi, o mane šiaip taip įkalbėjo nors pabūti fone. Bet aš neišlaikiau fono naštos ir kai kuriais klausimais išsakiau savo nuomonę. Tai taip ir išlindom į ekraną antrą lapkričio sekmadienį.

plačiau
 
socialinė parama

neseniai parašiau el.laišką į vieną socialinį krikščionišką centriuką, gal jie kaip nors padeda daugiavaikėms, sunkiau besiverčiančioms šeimoms. Žinoma, turėjau galvoje mūsų šeimynėlę. Po kelių savaičių gavau atsakymą: pradžioje atsiprašo, jog tarp gausybės rimtos korespondencijos nepastebėjo manojo laiškiuko ir kitas sakinys, jog pristačius dokmentus apie pajamas vienam asmeniui teikiama Maisto banko parama...ir pagarbiai pasirašoma.

Perskaičiau ir per daug negalvodama ištryniau šią žinutę, pereidama prie kitos. Po kelių dienų kažkodėl sugrįžo mintis apie tai. Ir aš pagalvojau, o kokio atsakymo būčiau norėjusi?

plačiau
 
Užgulęs pečius ruduo

Su rudenio lietumis, drėgme, šalto vėjo gūsiais ruduo prasiskverbė pro brežniavinio namo bloko plyšius į mūsų butą: sudrėko, atsipleišėjo tapetai ir ant jų įvairiausiais ornamentais išsimėtė pelėsių dėmės, netrukus šis švelnus kailiukas apėjo arčiausiai palangės ir laukinės sienos stovėjusius baldus, sudrėko patalynė, drabužiai spintoje atrodė tarsi ką tik parnešti iš balkono ir ne iki galo išdžiūvę. Langą ir veidrodį aplipo miniatiūrinės pelėsių snaigutės. Ir kvepėjo ne rudeniu, - rūsiu. Taip kiekvieną rudenį ir drėgnesnį pavasarį jau penkerius metus būna panašiai, bet taip kaip šiemet - dar nebuvo.

plačiau
 
Kaip mes Tikėjimo metus pradėjome

Jau seniau per visokius kanalus atklysdavo žinia, kad po pal.J.Matulaičio metų švęsime Tikėjimo metus, bet vis nesurasdavau laiko arba paprasčiausiai neprisimindavau apie tai su Ričardu ir vaikais pasikalbėti, kaip gi mes tuos metus norėtume gyventi.

Taigi tą pačią spalio 11 d., kai vyko šių metų paskelbimas, popiečiais skambinu Ričardui į darbą ir sakau: „Žinai, šiandien prasideda Tikėjimo metai...“ „Kas?“- išgirdau silpnai begirdimą savo vyro balsą staklių ūžesio fone. „Kokie metai?“-nesuprato mano vyras. Sakau jam, kad šiandien popiežius paskelbia Tikėjimo metus visai Bažnyčiai, II Vatikano susirinkimo dieną. „Tai pas mane su tikėjimu viskas gerai“. „Žinau, kad gerai, bet jei popiežius kviečia, gal mums reikia kažkaip giliau pamąstyti apie tikėjimą?“- nenusileidau aš. „Nu, tai ką? Ko nori, sakyk aiškiai?“ „Gal tu šiandien iš darbo galėtum grįžti apie septintą, galėtume tuos metus kažkaip pradėti, švęsti...“- mėginau aiškinti. „Gerai jau gerai“- juokėsi vyras- „jei tik tiek...“

plačiau
 
Dievas mane sukūrė, kad mamą ir tėtį palaiminčiau

Šią sparnuotą frazę nugirdau iš savo sūnaus Kazimiero. Tada jam buvo ketveri su puse. Jis sėdėjo tualete ir garsiai svarstė apie savo sukūrimą. Man tiek patiko ta jo mintis, kad suskubau užrašyti savo knygelėje. Dabar karts nuo karto atrandu ir pasigrožiu.

plačiau
 
Tai kiek gi mes tų vaikų turime

Pavasarį, kai Betzatos bendruomenės Martynas  pamatė vėl mane besilaukiant, paklausė: „tai ar jūs jau besuskaičiuojat, kiek tų vaikų turit? “ Šį sykį mane labai pralinksmino jo klausimas, mat nuo antrojo nėštumo jis man vis priekauštadavo: kiek gi galima čia tų vaikų gimdyti? Ką jūs sau galvojat? O labiausiai tai ką galvoju aš, nes Ričardas buvo tuomet jo bendruomenės vadovas ir šiaip jau autoritetas, todėl visos malkos krisdavo ant mano galvos. Visokius motyvus išsakydavau, norėdama pateisinti mudviejų su Ričardu norą turėti daugiau vaikų nei priimta: ir kad myliu vaikus, ir kad norim gyventi kaip bendruomenė, kurioje daug ir linksma nuo gyvenimo gyvybės ir t.t. O paskutinį sykį juokdamasi paprašiau: „Klausyk, gal tu, Martynai, galėtum pabūti mums buhalteriu ir pagaliau suskaičiuoti tuos mūsų vaikus“. Jis, aišku, nieko man neatsakė, mat yra rimtas žmogus ir visus pasiūlymus ilgai ir išsamiai apsvarsto...

plačiau
 
Mūsų ketvirtasis džiaugsmas

Jis yra Juozapas. Mūsų ketvirtasis džiaugsmas.

Juozapas, nes tėvas pamišęs jau antrus metus kliedi vien apie savo staliaus-dailidės dirbtuves. Prieš pradedant dirbtuves kurti,  meldėmės šv.Juozapui. Jas pradėjus, Ričardas kasryt važiuodamas į darbą prie vairo turėdavo šv.Juozapo ikonėlę ir ryto maldą pradėdavo nuo: šv.Juozapai, melskis už mus... Beje, pamiršau pridėti žodžio „darbininke“. Taip taip, šv.Juozapai darbinine, mat ši šventojo charakteristika ir pagalba jam yra svarbesnė negu pirmoji - šeimos tėvo. Bet, matyt, šv.Juozapas yra nepasidalijęs, jei pasirūpina darbe, tai nepamiršta ir šeimos.

Ta ikonėlė dabar įrėminta dirbtuvėlių biure, o namuose lovytėje turim gyvą.

 
 
Malda prie gimdyvių priėmimo

Klinikose prie gimdyvių priėmimo laukiau kone tris valandas. Man tai atrodė nenormalu. Registratorė teisinosi, esą po savaitgalio taip būna. Bet man vis vien neaišku, kodėl negalima įvesti registracinės tvarkos ir popietiniu laiku, kai moterų apsikabinusių pilvukus su sąrėmiais nebelieka, priimti tokias kaip aš, vien apžiūrai, praėjus terminui.

Dar nemalonesnę situaciją kėlė mintys, kad artėjant pietų metui ir pietų miegui mano mažosios mergytės veda iš kantrybės senelį, atvežusį mane prie klinikų ir kažkur su jom vaikštinėjantį aplink.

Gerai, kad iš namų prisiminiau pasigriebti knygą S.Kippley „Maitinimas krūtimi ir katalikiška motinystė“, turėjau progą ją pabaigti, per daug nesinervinti ir...įkvėpimą pasimelsti.

plačiau
 
Senolių patirtis gyvenant su neprotingais

Mano prosenelė nutekėjo į turtingą ūkį: jos žmogus buvo pasiturintis, turėjo nemažai žemės ir dar augino tris mažamečius vaikus, likusius nuo pirmosios žmonos. Šios moters išėjimo Anapilin istorija šeimoje buvo saugoma, kaip ir visi tuo laiku intymesni dalykai arba patriarchalinėje kultūroje užkišti į slaptąją ir tyliąją erdvę, per daug neplėtojami ir nereflektuojami. Pasakodami vaikaičiai nutylančiu balsu prasitardavo, jog greičiausiai tai bus susiję su moteriškumo slaptimi: probleminis nėštumas arba gimdymas.

Galvodama apie savo prosenelės nutekėjimą į tokią šeimą, suprantu kaip moters nuolankų prisiėmimą pareigos, nediskutuotinos tos struktūrinės, vyro valdomos, gyvenimo formos kontekste. Juk XXa. pirmos pusės geras nutekėjimas susijęs su didžiausia vertybe - žeme. Kaip Žemaitės kūriniuose: gera žemė - gero šeimos gyvenimo pagrindas.

Tik atėjusi į naujus namus, prosenelė turėjo apsivilkti jau esamu gyvenimo ritmu, ir iškart tapti  mama trims vaikams, kurių vienas buvo truputį neprotingas. Taip tame krašte vadino proto negalę turinčius asmenis.

 

plačiau
 
Ypatingų santykių žmonės

Su Filypu beveik pusmetį gyvenome viename name Prancūzijoje, Caillou Blanc Arkos bendruomenėje. Tai buvo didelis triaukštis senas namas, kuriame kažkada buvo įsikūrusi miestelio mokykla, paskui perduota bendruomenei. Pusėje namo gyvenome mes, o kitos pusės viename kambarėlyje buvo įsikūręs Filypas. Visada jis buvo kažkoks paslaptingas žmogus: tylus ir beveik nepastebimas, bet, jei tik užkalbini, visada kalba šiltomis akimis, švelniu balsu ir mosikuodamas rankomis platų glėbį. Susitikę prie namo tik pasisveikindavome, trumpai šnekteldavome apie dieną, bet sykį pasiūliau Ričardui jį pasikviesti vakarienės, beveik prieš pat išvažiuojant iš Prancūzijos.

plačiau
 
<<  ankstesnis  7   8   9   10   11   12   13   sekantis  >> 


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti