IR darbastalis spausdinti




 

Atostogos su vaikais

Kai pagaliau pradėjome visi kartu atostogauti sode, kur daugiausia praleidžiame vasaras, reikėjo visiems kokių 3 dienų adaptacijos. Pirmąsias dienas aš vis ėmiausi už galvos - kas čia su manimi ir mano vaikais dedasi?: jie nenurimsta, nuolat veiksme ir tokiam aklam, atrodo, tik lėkti jiems nosies tiesumu, manęs negirdi, o aš pradedu šaukti, pietų miego nuvesti neįmanoma, vakare susikalbėti irgi. Kai sau pasakiau: na, čia adaptacija prie naujos aplinkos ir naujo gyvenimo būdo - kiek nurimau pati. Ir pradėjau dėliotis dieną: vietoj žalios arbatos pradėjau plikytis žoleles iš daržo, pradėjom rytais skaityti popiežiaus Jono ,bene XXII Romumo maldą, ir kartais aptarinėti, o su malda atsirado ir dienos programos susidėliojimas, pietų miegas, per kurį ir aš randu minutėlę nusnūsti, popietės skaitymai, darbai ir pan.

plačiau
 
Du variantai pasistatyti namą

Prieš pradėdami renovuoti senelių namuką sode, daug su vyru ginčijomės: ar reikėtų pirma apskaičiuoti apytikslią darbų sąmatą, pažiūrėti, kiek patys turime, kiek ir iš kur dar galime pasiskolinti, ar tiesiog pradėti su tuo, ką turime, ir gyvendami prisidūrinėti, taip pamažu statytis. Aš, žinoma, buvau už pirmąjį variantą, man galvoje vis sukosi ta Evangelijos vieta, kur, prieš stodamas į mūšį, karalius apskaičiuoja savo jėgas, ir tuomet daro sprendimą. Ir šiaip esu struktūruotas žmogus, nes taip saugiau jaučiuosi. O vyras nieko nenorėjo dėliotis, jis spontaniškas ir gan eklektiškas, dar pridėčiau charizmatiškas ir užsispyręs. Taigi, mums reikėjo surasti vidurį.

plačiau
 
dovanų čekiai - įprotis,tradicija ar abejingumas?

Šitas klausimas mane neramina nuo tada, kai vaikai pradėjo lankyti valstybines ugdymo įstaigas. Pirmiausia darželyje Kalėdoms auklėtojoms dovanojami čekiai - po 100 lt - tokia tradicija, išsiaiškinau. Sykį pasikalbėjau su kaimyne, ar ir jų grupėje čekiai dovanojami. Taip, tai juk reikia auklėtojas paremti, jos sunkų darbą dirba, nedaug uždirba, o kadangi auklėtojos labai geros, tai kaimynė dar ir asmeniškai joms padovanojo medines šukas, pati dekupažo technika jas padailinusi. Aišku, kad auklėtojai labiau patiko šukos nei čekis, galvoju, tai gal būtų galima apkeisti: šukas dovanoti nuo grupės tėvų, su meile ir dėkingumu, o kas nori asmeniškai čekį nuperka?

Kai sūnus nuėjo į mokyklą, ten mokytojai dovanojamas irgi čekis Kalėdų proga, irgi šimtais. Tada paklausiau administracijos, ar čia tokios dovanos yra normalu? Na, katalikiška mokykla, man kaip ir keistai atrodo per Kalėdas rinkliavas mokytojoms daryti. Mokyklos administracija, pasirodo, nieko nežino, kad mokytojos gauna solidžius dovanų čekius ir, pavyzdžiui, už juos nusiperka Dormeo čiužinį. Suprantama, jog į mokyklą šią tradiciją iš darželių draugiškai perneša tėvai, o paskui, sako, ji maždaug ties penkta klase nutrūksta, nes vaikai paauga, tampa savarankiškesni, o tėvai nebeturi tiek daug įtakos klasėje ir vaikų ugdyme mokykloje.

plačiau
 
tikros Sekminės

nei didelių vėjų, nei liepsnų, nei prakalbėjimų kitomis kalbomis ir pan. nebuvo. Išorės ryškių ženklų nesimatė. Visi tie Sekiminių ženklai šiais metais mūsų šeimoje tekėjo povandeniniais rifais.

Tą priešpietį iš namų tiesiog iškūriau su padulkėjimais, kaip paauglio motoroleris: labiausiai negalėjau pakelti savo vyro, kuriam viskas buvo blogai. Jis po savaitės sunkių darbų gulėjo lovoje ir bumbėjo. Man tai panašu į „lomkes“, kai žmogus yra darboholikas, stipriai priklausomas nuo darbo: kai jis dirba, malonu su juo bendrauti, viskas gerai, gera nuotaika ir gali dirbti nuo ryto iki vėlyvo vakaro, net valgyti nereikia, bet ateina sekmadienis, nėra darbo - susikalbėti neįmanoma. O aš nuo ryto planavau: kokie drabužiai vaikams, kaip juos suspėti išlyginti, pačiai suspėti po dušu, vaikams padėti nusiprausti, dar iškepti Sekminių pyragą, paruošti pietų pikniką, dar pusryčiai...

plačiau
 
po 10ies metų motinystės sugrįžimas į darbą: kaip čia bus?

Čia Onytė, įsispraudus į mano sijoną. Ir taip jau dešimt metų viens po kito laikosi vaikai mano sijono, ir aš stengiuosi, kad šalia manęs jiems būtų saugu. Kokius pirmus ketverius metus išgyvenau netektį visuomeninio gyvenimo, visuomeninės veiklos ir darbo vaidmens, per kurį tampi svarbus visuomenei. O paskui peržengiau netekties ribą ir pradėjau stebėti ir vertinti tai, ką gaunu ir iš šios profesijos. Dabar, kai nuo rudens reikia planuoti savo sugrįžimą į darbą, darosi gailu netekti rytų su vaikais, pietų migdymų, ramių pasivaikščiojimų, kai gali stebėti gamtos keitimąsi ir svarbiausia - žydėjimą. Nuo studijų laikų mane liūdino atsiskaitymų ir sesijų laikas per obelų žydėjimą, kurio kartais net nepastebėdavau. O dabar mačiau, kaip ateina žydėjimas, kaip tamsėja žalumas, kada pradeda gelsti lapai, kaip ateina žiema, kada iškrenta pirmos snaigės ir yra laiko nulipdyti besmegenį. Man dar vis norisi būti su vaikais. Pripratau prie nedaug. Prie mažo namų pasaulėlio ir man jis labai gražus ir mielas.

 
 
ir mes dalyvavome eisenoje

nuo pat tos minutės, kai įsimaišėme į besirikiuojančių šeimų šurmulį su savo šeima, daugybės pažįstamų bažnyčios žmonių tarpą, - juk kai aktyviai gyveni bažnyčios gyvenimą, bendrystės ryšiai taip išsiplėtoja, tikrai išgyveni bendruomeniškumo jausmą, pakliuvęs į bažnyčios renginį - aš jaučiausi laiminga, aš nuolat šypsojausi ir džiaugsmas liejosi, kojos žygiavo su pasišokimu pagal smagų būgnų ritmą. Tas džiaugsmas dar kilo ir iš to, kad šioje eisenoje-šventėje „Šeima – gyvybės lopšys“ ėjau drauge su kitais broliais krikščionimis. Kai vienas savanoris dar prieš eiseną, dalindamas ženkliukus, prabilo į mus rusų kalbą, širdyje pasidžiaugiau: „turbūt brolis pravoslavas“. Bet šį sykį jo neužkalbinau, neapkabinau broliškai - dar toks susitikimas man buvo nauja patirtis. Daug vėliau pagalvojau, jog kitą kartą būsiu drąsesnė.

plačiau
 
berniukai mokosi kitaip

Mano trečiaklasio sūnaus mokytoja nesupranta, kaip užduotis, pvz., pasikartoti daugybą, dalybą ir trupmenas, nes kitą pamoką bus rašomas testas, nėra vaikui aiški, konkreti arba per daug abstrakti. Bet mano sūnui tokia užduotis namuose reiškia, jog namų darbų nieko neužduota. Kai mokytojos paklausiu, kaip ji įsivaizduoja, ką vaikas turėtų daryti, gavęs tokią užduotį, mokytoja mano, jog jis turėtų atsiversti vadovėlio ar pratybų užduotis pagal temą ir pasižiūrėti, kaip buvo sprendžiama. O ką aš darau, kai vis tik atsiverčiu elektroninį dienyną tamo ir randu mokytojos užrašą – „pasikartoti“? Aš internete susirenku užduotis nurodytomis temomis, kokius du puslapius ir sakau sūnui: štai išspręsi ir pasikartosi, kur neaišku, klausk, kur suklysi, aptarsim. Ir po tokio pasikartojimo jis gauna vidutinišką, bet ne blogą įvertinimą, o mokytoja pagiria, kad pasiekimai matematikos srityje yra geresni.

 

plačiau
 
Kazimiero Pirmoji Komunija

Sekmadienį prieš Kristaus žengimą į Dangų Kazimieras pagaliau priėmė Pirmąją Komuniją. Jis taip apie ją svajojo, taip laukė. Nuo penkerių šešerių metų klausinėjo, kada ateis tas laikas, kai jau galės. Ir aš vis tardavausi su Ričardu, tai gal jį anksčiau pradėkime ruošti Pirmajai Komunijai. Ne, ne, sakydavo jis, dar per mažas, dar jis nesupranta prasmės, tai tik vaikiškas smalsumas. Po pirmosios vaikų stovyklos Baltriškėse pas Tiberiados brolius, Kazys vėl mane pradėjo spausti, kad nori priimti Komuniją. Ta proga paklausiau brolio Egidijaus. „O tu paklausk, kodėl jis nori? Ar jis trokšta priimti Jėzų?“- man tada padėjo brolis. Aš, žinoma, paklausiau. Ir sūnaus atsakymas man padėjo suprasti, kad berniuko troškimas dar turi augti.

plačiau
 
Lobių dirbtuvės

Šiandien pirmą sykį nuvažiavau į dirbtuves, apie kurias kalbamės jau kokius metus su jų kūrėjais. Tikras lobis tos dirbtuvės! Įspūdingas pastatas - su meile, labai paprastai ir kartu su jaunatvišku polėkiu link archaikos suręstas pailgas statinys. Kažkiek primena kluoną. Nuostabi gamta aplink, čia pat dvaro pastatų griuvėsiai, tolėliau XIX a. parkas su dvaru. O dar kiek paėjus - Neries regioninis parkas. Pro vienus langus - nutįsusi rimta braškių lysvė, pro kitus - kaimynų tvora su išdidžiai vaikščiojančiom vištom.

Žaviuosi tais jaunais žmonėmis, jų ryžtu, jų tikėjimu: nepaisant visų sunkumų, per porą metų Mazūriškėse, vos 6km už Vilniaus Sudervės kryptimi, pastatė darbo namus asmenims su negalia. Be statybinių įmonių, patys, savo rankomis, su talkomis ir savanoriais. Dirbtuves, kad jos galėtų tapti lobiu asmenims su negalia ir ieškantiems, kūrybiškiems žmonėms.

http://eberson.lt/dirbtuves/apie-mus/

 
 
apie vilką mūmyse

Šiandien beveik po dviejų dienų man vėl sugrįžo ir visą dieną visaip galvoje vartėsi viena mintis  iš jau čia minėtos tarptautinės konferencijos „Žmogaus su proto negalia vieta mūsų visuomenėje“ - tai apie vilką, tūnantį mūmyse ir kartais išlendantį su piktai iššieptais dantimis, piktą ir agresyvų.

Gal net du pranešėjai konferencijoje paminėjo Arkos bendruomenės įkūrėjo Jean Vanier pasidalinimus rekolekcijose, kaip kažkuriuo gyvenimo momentu, gyvenant su proto negalios asmenimis, jis patyrė ir išgyveno savyje vilką. Toks žmogaus emocinės būsenos palyginimas su vilku, pasirodo, yra naudojamas ir įprastas psichologijos terminijoje.

plačiau
 
<<  ankstesnis  1   2   3   4   5   6   10  sekantis  >> 


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti