Nuo praėjusių metų vis gyvenu šia tema. Aišku, patogiau, kai jos nėra ir kai nereikia apie ją galvoti. Bet ji yra ir galvoti tenka gan dažnai. Ši tema jautri kiekvienam asmeniškai. Apie šią temą nuolat laužau galvą, kaip prabilti savo vaikams. Ir kai paklausiu vaikų mokytojos, ji man atsako: kaip gerai, kad jūs galite ir mokate šia tema šnekėti, aš nelabai. Bet aš irgi dar tik kabinuosi ir ieškau, kaip kalbėti šia tema, kaip galvoti šia tema. Dalyvaudama praėjusiais metais konferencijoje Žmonių su negale teisių konvencijos gairės, šios lytiškumo temos problematiką palietė daugelis socialinių darbuotojų, kaip temą, apie kurią nežinia, kas turėtų kalbėti ir nežinia, kaip apie ją kalbėti.

Vis toliau sekiodama šią temą susipažinau su dr.Remigiusz Kijak, paskaičiau jo knygą ir pakviečiau į Lietuvą pasidalinti savo patirtimi.

„Jis mane pašaukė, - tyliai su visišku pasitikėjimu sako mažoji sesuo Veronika, turinti Dauno sindromą. - Vieną žiemos dieną, kai sportavau su savo veiklos centro draugais, Dievas ištarė mano vardą ir pakvietė jį sekti“.

Tokie pirmieji, tik įėjus pro vartus, žali Prūdiškių socialinės globos namai, tai buvusio dvaro pastatai, už jų patatyti dar du visai nauji dideli korpusai. Kai juos pamačiau, pagalvojau, apie ką galvodami juos statė žmonės? Turbūt apie tai, kad yra didelės eilės neįgalių ar senų žmonių, kuriuos nėr kam globoti ir kurie laukia vietos prisiglausti, būti prižiūrėti. Nėra blogai taip galvoti. Bet aš dar tų žmonių paklausčiau, ar jie norėtų tokiuose namuose palikti savo tėvus? Ar jie norėtų tokiuose namuose patys senatvėje  karšintis? Aš nenorėčiau. Ir į tokius namus jokiu būdu nevežčiau savo tėvų.

Pagal projektą vienoje draugiškoje įstaigoje žmonės, turintys proto negalią, atlikinėjo praktiką, t.y., pirmą kartą savo gyvenime jie važiavo į rimtą įstaigą ir dirbo. Man, juos palydint kaip socialiniai darbuotojai, atrodė, kad jie jautėsi oriai, jie džiaugėsi. Po praktikos labai rūpėjo išsiaiškinti, o kaip jautėsi įstaigos darbuotojai, priėmę pirmą sykį dirbti kartu žmones su proto negalia. Tai žemiau surašiau anketos, kurią išsiuntinėjau darbuotojams, išvadas. Ir po tos anketos paskambinau paklausti, o gal jie galėtų bent trims mėnesiams priimti pora mūsų žmonių darbuotis. Ir vadovas, užstrigo gerklėje oras, išgirdus žinią, priėmė.

Po šios pirmos sėkmės man vis labiau atrodo, kad ir dar kai kurie mūsų pal.J.Matulaičio soc. centre besidarbuojantys žmonės su proto negalia galėtų įsijungti į rimtus darbus arba bent juos išbandyti ir kad daugeliu atveju mes patys juos uždarome darbo užimtumo centruose, ir mes, tėvai arba socialiniai darbuotojai neturime drąsos juo išleisti ir surizikuoti dirbti.

Su vyresniais vaikais po ilgo laiko tarpo rudenį dalyvavau Maisto banko akcijoje. Kažkoks džiaugsmingas laikas buvo ir vaikams patiko. Jie irgi pajuto gerumą susitikti su žmonėmis gerumo akcijoje, pakviesti žmones dalintis ir tame dalinimesi pajusti palaiminimą. Dabar pavasarį vėl dalyvavome. Dalinau prie įėjimo į parduotuvę skrajutes: žiūrėjau žmonėms į akis, sveikinausi, kviečiau dalyvauti akcijoje, bendravau, stengiausi palaikyti gerą nuotaiką, kalbinau vyrus, parduotuvės darbuotojus, kurie prie mūsų sunešdavo krepšius. Gera, džiaugsmas susitikti žmones, visokius mano miesto žmones, ir nepaprastai sušildo, kai jie į pasisveikinimą, kvietimą atsiliepia šypsena. Jautiesi truputį tarsi stebukladarys, galintis staiga parduotuvėje eilinį savaitės penktadienio vakarą išprovokuoti žmogaus šypseną.

Inga svajoja apie vienuolyną. Ji norėtų ten gyventi, kaip ir jos draugė s.Lina. Kai neseniai svečiavomės su proto negalę turinčių žmonių grupe Marijos Dangun ėmimo vienuolyne, s.Benedikta papasakojo, kad Motinos Teresės seserys turi tokius sunkius slaugomus ligonis ir neįgaliuosius, kurie prisiima maldos tarnystę. Tąsyk sesuo pasiūlė melstis už Tadą, neseniai išėjusį iš kalėjimo į laisvę..Ir Inga vienintelė iš mūsų grupės jau du mėnesius ištikimai kasdien maldoje prisimena Tadą. Tyloje, jam net nežinant, ji, paprasta mergina su negalia, neša savo širdyje vieną gyvenimą, kad jis pasisektų.

Man tai primena Mažojo kelelio istoriją. Arba filmą „Les Yeux tournés vers l’Aube”( https://www.youtube.com/watch?v=HQQZA0I1cuU), pasakojantį apie nedidelę mažųjų seserų vienuolių, turinčių Dauno sindromą, bendruomenę Prancūzijoje. Dievui nėra negalimų dalykų: žmonės su proto negale irgi gali būti Viešpaties pašaukti, kad tyloje ir su džiaugsmu liudytų, jog Dievo akyse žmogus yra vertingas ir vertė jo gyvenimo - neįkainojama.

Su Kazimieru susipažinau prieš daugiau nei dešimt metų. Pakviečiau jį į pal.J.Matulaičio socialinio centro dirbtuvėles neįgaliems žmonėms. Bet tuomet jis dar buvo gatvės žmogus ir nuolat tekdavo jo ieškoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujančių prie Katedros. Jis buvo jų saviškis. Mažutėlis tarp mažutėlių. Man jo istorija visada atrodė nepaprasta. Jis gali papasakoti, o aš joje nuolat išskaitau, kaip Dievas išgelbsti savuosius.

Taip, aš esu žmogus su negalia, - sako man Aneta. Su proto negalia, - priduria ir paaiškina, jog žmogus su negalia yra toks, kuris kažko negali. Pavyzdžiui, jai yra sunku atsiminti, suprasti, skaityti, dar ji labai silpnai mato ir todėl jai reikia pagalbos kitų žmonių.

Dar jos neatėjo, o aš jau jaučiuosi visiškai pavargusi ir noriu pabėgti su savo šeima kur nors toli nuo miesto ir visų jo Kalėdinių darbų ir reikalų. Nuo Kalėdų švenčių darželiuose ir mokyklose, dar ir muzikos mokyklose, o prieš tai susirinkimai su rinkliavom. Visur reikia duoti ir duoti: už Kalėdų senelį, už dovanėles, dar mokytojoms dovanos. Paskui Kalėdos darbe su vienais bendradarbiais, paskui su kitais. O man taip norisi sugrįžti vakare namo, valgyti su šeima kartu, daryti advento kalendoriaus darbelius, pasimelsti prieš einant miegot...Ir tylos, ir ramybės, ir gerumo...

Advento pradžioje su vyru pasiryžom kasryt paskaityt Evangeliją. Man taip patinka: susėdam abu ir aš paskaitau, jei dar lieka laiko, pasidalinam mintimis, ką mums kalba Dievo žodis. Kartais tik garsiai perskaitau vyrui, o kartais jau tik pati viena. Kai atsitinka, kad nebelieka laiko, ieškau vidury dienos ar vakare, kad perskaityčiau. Ir tai atneša didelę ramybę.

Noriu kalbėti apie neprarasto laiko akimirkas. Tai nieko bendro neturi su M.Prusto romanų ciklu. Tai kasdienybės laiko - ilgo greito eskalatoriaus - gedimai. Gedimai?

Arba dar tas laikas toks, kaip anekdote apie indėną, susimokėjusį taksistui už atvežimą į nurodytą vietą, bet negalintį išlipti iš automobilio: mat, taip greitai važiuojant, jo siela atsilikusi, tad reikia palaukti,kol dabar pasivys.

Ir man atrodo, kad esu tokiame pat laike, kuriame išlaukiu ir išgyvenu tą vidinį susitikimą su savimi. Kai namuose visiškai tylu ir vaikščiodama girdžiu savo žingsnius, o virtuvėje tiesiai į ausį staiga sutrata šaldytuvas tarsi didžiausias sprogimas. Sustoju prie lango ir laukiu. Delnais remiuos į palangę. Stebiu pareinančius išeinančius daugiabučių gyventojus - jie eina kaip minutės. Nuplaukiančius debesis - kaip valandas. Galvoju apie laukimą: laukiu, ir vakar čia lygiai taip pat stovėjau ir laukiau, kai važiavau į darbą, laukiau stotelėje,laukiau parduotuvės eilėje prie kasos, o prieš pusantrų metų visą savaitę laukiau mylimo žmogaus, kol sugrįš, pavasariais laukiu, kol sugrįš gandrai, kadangi per miestą jie nesugrįžta, parašau seneliui laišką į kaimą: ar sugrįžo?... ir tą akimirką atrodo, kad visas gyvenimas yra vien laukimas. Pagaliau visa šventa istorija yra apie laukimą, atrodytų, kad žmonės pašaukti laukti. Laukė pranašai, atėjo Jėzus, paskui išėjo, ir mes vėl likome laukti kito jo atėjimo.